ETNOSODAS.LT
/


Pokalbiai, TV ir radijo laidos

 

Nijolė Jačėnienė „Pokalbiai su Lietuvos tautodailininkais“

VYTINIŲ JUOSTŲ AUDĖJA VILIJA RATAUTIENĖ

Tradicinių amatų meistrė, vytinių juostų audėja, laisvoji mokytoja Vilija Ratautienė yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, senoviniu būdu audžianti vytines juostas ir jas pristatanti parodose, mokymuose, įvairiuose festivaliuose. 2009 m. audėjos vytinės juostos buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas. Vilija Ratautienė pripažįsta, kad yra įsimylėjusi savo amatą. Meistrė sako, kad „Jei galvosi apie materialinę naudą, ūpas austi greitai gali išgaruoti. Nuo seno tikima, kad audimas, mezgimas, narpliojimas, raizgymas yra tam tikras bendravimas su aukštesnėmis būtybėmis. Šis darbas veikia raminamai, prilygsta meditacijai.”

Viskas prasidėjo nuo vaisystės svajonės. Kai Vilija mokėsi antroje klasėje, sena teta Kudirkos Naumiestyje ją pamokė mezgimo virbalais pradmenų. Trečioje klasėje mergaitė numezgė savo meškučiui „kostiumėlį“ – kelnytes. liemenę, batukus. Šioje srityje autoritetais buvo darbų mokytojos Šulcienė, Rudokienė Kauno 6-oje vidurinėje mokykloje. Didžiausia Vilijos vaikystės svajonė tapti mergaičių darbų mokytoja išsipildė – 1976 m. ji įstojo ir po penkerių metų baigė VVPI Chemijos-buities kultūros specialybę.

Savarankiškai išmokusi vytinių juostų audimo, Vilija jau turi šešias mokines-audėjas, įstojusias į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, ir net dvi iš jų savo juostas sertifikavo kaip tautinio paveldo gaminį. Vilija pritaria, kad visus besidominčius moko vytinio audimo su dideliu noru: „Nuo 2014 m. keturis kartus gavau paramą iš ŽŪM, mokiau vytinio audimo Kauno istoriniame Perkūno name. Geriausia, kai grupės ne didesnės kaip dešimt žmonių. Iš pradžių vyksta individualus darbas, tada pereiname prie savarankško darbo ir įgūdžių tobulinimo. Pasibaigus mokymams, jeigu kyla klausimų, konsultuoju telefonu arba susitinkame.“

Paklausus, kas kūryboje teikia didžiausią džiaugsmą, Vilija šypsodamasi sako, kad jai labai patinka pats audimo procesas, kai juosta „auga“ ir, kai ją pabaigus „auginti“, ji „sukamba“ (ne visos juostos taip pavyksta).  Taip pat, dar jausmas, kai sulaukia susižavėjimo ir palaikymo, ir, suprantama, kai sulaukia užsakymų... „Niekada neieškojau lengvo kelio, todėl, ką bedaryčiau, džiaugiuosi įveikus sunkumus, – sako audėja. – Vis tik didžiausią vertę turi tie dalykai, į ką įdedi daugiausia pastangų, o sunku ar lengva, tai kiekvieno asmeninis vertybinis santykis.“ 

Tradicinių amatų meistro gyvenime daug laiko užima pasirengimas ir dalyvavimas parodose. Įprastai parodoms meistrė atrenka naujausius tų metų darbus, ir kuo skirtingesnius, iš jų stengiasi sudaryti kolekciją. Labiausiai  Vilijai patinka Vilniaus Kaziuko mugė, kurioje dalyvauja jau dešimti metai iš eilės ir kurioje sulaukia didžiausio pripažinimo, palaikymo, susižavėjimo.  Kasmet prie jos prieina daug tų pačių žmonių pažiūrėti į naujas juostas, jomis pasigėrėti, paglostyti ar įsigyti. Vytinių juostų audėja labai vertina ir kitas – Hanza Kaunas ir Vilniaus Baltramiejaus – muges, folkloro festivalius „Skamba, skamba kankliai“, „Parbėk, laiveli“ ir „Lauksnos“, vykstančias Klaipėdoje. Be abejonės, Vilijai svarbu dalyvauti ir „Dainų švenčių“ metu vykstančiose tautodailės parodose. 


TAPYTOJAS POVILAS DIRGĖLA

Tapytojas Povilas Dirgėla nustebo, kai paskambinome ir pasiteiravome, ar galėtume pasikalbėti apie kūrybą. Nustebo todėl, kad marinistikos žanras Lietuvoje ne itin aptariamas, „banalus kaip meilė“. Tačiau sutartu laiku susitikome. Jaukiuose ir gražiuose Povilo ir Vidutės (taip meiliai tapytojas vadina savo žmoną) namuose ir vieno kambario dirbtuvėje jūros daug. Ji banguoja įvairių dydžių paveiksluose, ant visų buto sienų. Iš tiesų, Povilo Dirgėlos tapytos jūros bangos su jokia kita nesupainiosi, ji apčiuopama, gyva. 

Povilas Dirgėla gimė Klaipėdoje, yra diplomuotas filologas. Tapyba susidomėjo nuo vailystės, mokėsi Dailės mokyklos vakariniame skyriuje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1987-ųjų, Žemaitijos dailininkų sąjungos narys nuo 2005 metų. Parodose dalyvauja 37 metus, nuo 1983-ųjų. 

Šiuo metu parodose Povilas Dirgėla aktyviai nebedalyvauja, tačiau tapo daug. Tiesiog jis savo darbų nuotraukas įdeda į  galeriją internete ir, kaip juokauja, „mūsų laikais tai yra pati geriausia ir lankomiausia paroda“.  Kai pakviečia, visada turi naujų darbų, tada, be abejo, juos parodo. Šiuo metu jo jūrą „gyvai“ galima pamatyti LTS Žemaitijos skyriaus galerijoje „Marginiai“.  

Vienas įdomesnių konkursų, kuriame neseniai dalyvavo, buvo 2019 m. tarptautinė Jūrmalos bienalė. Norinčiųjų dalyvauti buvo daug, atrinko šimtą penkiasdešimt devynis dalyvius. Bienalėje Povilas Dirgėla laimėjo žiūrovų prizą. Jis labai nustebo, kai latviai atsiuntė tinkamo dydžio vintažinį dryžuotą maudymosi kostiumą. Šį prizą laiko ne įstiklintoje lentynėlėje su kitais apdovanojimais, o drabužių spintos lentynoje. Dar viena tapytojui svarbi  tarptautinė paroda, kurioje dalyvavo šiais metais, vyko Vilniuje, Šiuolaikiniame meno centre, ir vadinosi „Galva, pilna minčių“. 

Povilas Dirgėla mėgsta dirbti naktį, kai aplinkui tylu ramu, kai niekas neblaško minčių. Nors ir dieną namiškiai, kai mato jį, palinkusį prie dažų ir molberto, netrukdo, nekalbina. Tiesa, žmona vis nori eiti prie jūros, tai kartais ir priprašo. Tačiau natūroje Povilas Dirgėla netapo. „Juk jūra nuolat juda, ji bloga pozuotoja, todėl ją tapau iš atminties,“ – šmaikštauja dailininkas. 

Didžiausią džiaugsmą Povilui Dirgėlai teikia pats darbo procesas, ieškojimai. Didžiausias įvertinimas buvo tada, kai sesuo pasakė, kad jo paveiksle vanduo atrodo šlapias.  „Sunkiausia ir yra „padaryti“ paveiksle šlapią vandenį, dar vis mokausi,“ –mirkydamas teptuką dažuose sakė Povilas Dirgėla. – „Džiaugiuosi, kai  tai pavyksta padaryti.“ 

Paveikslai, kuriuose tapytojas vaizduoja jūrą, pavadinimų neturi. Juos paprasčiausiai numeruoja. Paklausus, o ką daro, kai  jūrą tapyti pavargsta, atsakė, kad tada tapo... siurrealistinius paveikslus. Jų išskirtinis bruožas – viena pasikartojanti detalė. Ką juose bevaizduotų – ar nudžiūvusį medį, ar fortepijoną, ar violončelę, ar drugelį, visur ridenasi „kaip tikras“ stiklo rutuliukas, o kai kuriuose paveiksluose – net keli. 

„Prisipažinsiu, ilgai vargau, kol drobėje išgavau tikro stiklo rutuliuko įspūdį. Dabar stiklo faktūrą spalvomis perteikti lengva, ir stiklo rutuliukai man patinka, “ – linksmai atviravo Povilas Dirgėla.  – „Turėjau iš ko mokytis. Prasidėjus rimtai tapybai ir iki šiol didžiausi autoritetai tebėra du – Salvadoras Dali (ispanų tapytojas siurrealistas) ir Edvardas Malinauskas (lietuvių tapytojas marinistas).“ 

Paklaustas, ar Povilas Dirgėla prisimena savo pirmąjį sukurtą tapybos darbą, ilgai negalvojęs atsakė, kad labai gerai prisimena, tada jam ką tik suėjo dvylika metų. Jo dėdė, lyg kažką nujausdamas, padovanojo guašo. Nupiešė jūrą. Nuo tada tapyba ir prasidėjo, nors iki to laiko labiau mėgdavo drožinėti. 

Kai vaikystėje eidavo prie jūros, kiti tik smagindavosi besimaudydami, o jį stebindavo ta erdvė, horizonto matymas, ta didžiulė nesutramdoma jėga… Ir dabar žiūri į jūrą ir jos jėgą su visa derama pagarba stichijai. Savo paveiksluose labai stengiasi neįžeisti jūros nemokšiškumu, nenuoširdumu ar prasta tapyba. Gal todėl jūra ir parodo jam savo gražiausias ir įdomiausias vietas, kurias bando užfiksuoti drobėje.


POPIERIAUS KARPINIŲ MEISTRĖ ELVITA ŠEPUTAITĖ

Tautodailininkė Elvita Šeputaite į susitikimą Klaipėdoje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje „Marginiai“, atvažiavo iš Skuodo. Atsivežė savo darbus, sudėtus dėžėje ant ratukų, ir stovus darbams pastatyti. Karpinius, įrėmintus ir įstiklintus, vieną po kito gražiai sudėliojo ir atsiduso: „Su karpiniais reikia elgtis atsargiai. Karpai mėnesius, o įplėšti gali per sekundę. Todėl juos įstiklinu, vaikams ir paskaitų mokomąją medžiagą laminuoju.“

Elvita Šeputaitė rengia edukacinius užsiėmimus apie karpinius, skaito pranešimus respublikinėse konferencijose, „Tautodailės metraščiui“ Nr. 39 parengė straipsnį „Iš praeities ateina ateitis“. Karpytoja pasakojo, kad dirbdama mokykloje pradinių klasių mokytoja, karpiniais sudomino savo mokinius. Su jais surengė ne vieną mokinių karpinių parodą. Mokinių karpiniais yra iliustruota visa jos seminarų medžiaga. Karpiniai buvo ne vien mokinių saviraiškos galimybė, bet ir būdas rasti priėjimą prie mokinio, sudominti mokymusi. Elvita Šeputaitė džiaugiasi, kad mokiniai karpymu užsiima ir namuose, laisvalaikiu, ne vien pamokose.

Paklausus, o kas Elvitą mokė karpymo, jis atsakė, kad yra savamokslė. Karpinių meno nesimokė nei studijų laikais, nei kokiame seminare. Tiesiog, kai vieną kartą pamatė karpiniais papuoštus stendus, jai kilo noras pačiai pabandyti. Tik po kelerių metų pradėjo ieškoti literatūros, domėtis karpinių motyvais liaudies mene ir t.t. Autoriteto, kuris turėtų įtaką jos darbams, neturi. Kartais pagalvoja, kad gal ir gerai, kad savarankiškai „išsikarpė savo kelią“. Taip susiformavo savitas stilius, o idėjų semiasi iš liaudies meno, gamtos, kelionių. Mėgsta karpyti asimetrinius karpinius. Karpiniams pavadinimų nerašo – palieka matymo ir mąstymo laisvę, žvelgiantiems į jos karpinį.

Elvita Šeputaitė įspūdingus karpinius kuria jau daugiau nei du dešimtmečius. „Aš labai savikritiška savo darbams. Darbus atrenku pagal tai, kokia parodos tema ar kokiai progai skirta paroda. Mano karpinių tematika įvairi: nuo tradicinių liaudiškų karpinių (popierinių užuolaidėlių) iki savitų kūrinių, vaizduojančių dekoratyvines abstrakčias kompozicijas. Kartais parodose pristatau ir liaudiškus, ir abstrakčius karpinių paveikslus.“ – sako tautodailininkė.

Elvitai Šeputaitei kiekviena paroda ar šventė yra svarbi. Nuo 2003 m. rengia personalines karpinių parodas, dalyvauja respublikinėse parodose, parodose – konkursuose. Surengė daugiau nei 50 personalinių karpinių parodų. Karpiniai eksponuoti parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, jos karpiniais iliustruota ir poetės G. Daukantienės eilėraščių knyga „Rudenės laimės pėdsakais“. Kiti karpiniai publikuoti įvairiuose leidiniuose: „Tautodailės metraštis“, F. Marcinkas „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, „Vilnius – vartai į Žemaitiją 2012“, „100 karpinių Lietuvai“, „Iš Žiniuonės skrynios“, žurnaluose „Rankdarbiai“ ir „Moters savaitgalis“. Šiuo metu Elvitos Šeputaitės karpytos užuolaidėlės puošia Pilaitės malūną Vilniuje, 2017 m. puošė Amatų centro langus Palangoje, 2018–2019 m. parduotuvę „Suvenyrų pasaulis“ bei tautodailės saloną „Marginiai“ Klaipėdoje.

Paties pirmojo iškirpto karpinio nepamena, bet keletą karpinių iš karpymo pradžios ji turi išsaugojusi ir susidėjusi į segtuvėlį. Karpydama pirmuosius karpinius tikrai negalvojo, kad tai, laikui bėgant, ją taip „užkabins“. Tada (tai buvo 1996–1997 m.) tiesiog pabandė. Karpydavo, kai ateidavo įkvėpimas ir kai likdavo laiko nuo darbo mokykloje, mokslų. Kartais žirklučių ir pusę metų nepaimdavo. Dabar, kai nebedirba mokykloje, daugiau laiko skiria kūrybai. Tačiau tai nėra nuolatinė, kasdienė veikla, nes turi ateiti mintis ir įkvėpimas.

Elvita Šeputaitė bendrauja ir bendradarbiauja ne tik su popieriaus karpytojomis, bet ir įvairaus žanro tautodailininkais. Su karpytojomis dažniausiai aptaria parodas, asmeninę ir bendrą kūrybinę veiklą, naujausius karpinius. Ji mano, kad visada naudinga išgirsti menininkų profesionalų, menotyrininkų nuomonę, paremtą svariais argumentais. Taip pat jai smagu išgirsti parodų lankytojų ir kitų karpytojų nuomones. Kūryboje Elvitą Šeputaitę džiugina ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats procesas, kūrybos laisvė, galimybė išbandyti savo galimybes. Džiugina ir tai, kad kūryba suveda su bendraminčiais.

Į klausimą, kas svarbiau – ar tradicijos tęsimas, puoselėjimas ar kūrybinė saviraiška, dailiojo karpymo meistrė Elvita Šeputaitė atsakė: „Manau, kad viskas svarbu, nes kūrybinėje veikloje viskas susilieja. Karpydama liaudiškus karpinius siekiu išsaugoti ir puoselėti karpymo iš popieriaus tradicijas, liaudies meno simboliką, o įvairios abstrakčios kompozicijos suteikia kūrybos laisvę, padeda išreikšti emocijas, išgyvenimus.“ 



DĖKOJAME, KAD DOMITĖS. SVETAINĖ KURIAMA. LAUKSIME SUGRĮŽTANT

Remia: Lietuvos kultūros taryba

Globoja: Lietuvos tautodailininkų sąjunga