ETNOSODAS.LT
/

Pokalbiai, TV ir radijo laidos

 

Nijolė Jačėnienė „Pokalbiai su Lietuvos tautodailininkais“ 

TAPYTOJA, KRAŠTOVAIZDŽIO KŪRĖJA EURIKA URBONAVIČIŪTĖ

 

Mane sudomino ne tik saviti tapytojos Eurikos Urbonavičiūtės paveikslai, bet ir sukurti kraštovaizdžiai. Paskambinau, sutarėme, kada atvažiuosime filmuoti. Tiesa, kiek suglumau, išgirdusi priežastį, kodėl susitikimo datą pasiūlė nukelti vėliau – sakė, kad reikia išvalyti langus. Tik nuvažiavusi pas dailininkę supratau, kodėl kalbėjo apie langus – jų čia daug ir visi – nuo žemės iki lubų, tiesiog, stiklo sienos. Žvelgiant iš bet kurios namų dirbtuvės vietos atrodė, kad esu jaukiame saulėtame kieme, o ne namo viduje – tiek aplinkui šviesos ir erdvės, gražaus jaukumo. 

Mūsų dienomis mažai kalbama apie grožį – atseit, banalu. Tačiau grožis yra galingas. Apie tai kalbama mituose (pvz., kad ir apie Trojos karą, kuris kilo dėl gražiosios Helenės pagrobimo), didžiųjų visų laikų mąstytojų  darbuose apie kūrybą. Per amžius grožio samprata kito, tačiau gebėjimas patirti ir įžvelgti, kurti grožį išliko tikrųjų menininkų doroviniu pašaukimu.

Tapytoja, kraštovaizdžio kūrėja Eurika Urbonavičiūtė mano, kad gražu ten, kur yra harmonija. Harmonijos dėsnių bandoma išmokyti dailės akademijose, jie galioja ir kituose menuose. Mokslininkai įvairių eksperimentų metu įrodė, kad „aukso proporciją“ atspindintys matmenys yra patraukliausi žmogaus akiai. Žodžiu, kur vyrauja „aukso pjūvio“ proporcija, ten gražu.  Tačiau, kaip yra pasakęs vienas rytų išminčius, daiktas yra gražus tik tam tikru momentu, tik tam tikroje aplinkoje ir tik tam tikram žmogui. Absoliutaus grožio nėra, ir grožis kiekvienam iš mūsų yra kitoks – kas vienam gražu, kitam gali būti negražu.

Eurika Urbonavičiūtė piešia nuo vaikystės. Ant jos stalo gulėdavo akvareliniai dažai ir spalvoti pieštukai, ir, kai mama ją išveždavo į kaimą, piešdavo gamtą – karves, arklius, augalus, stebėdavo jų proporcijas. Pirmasis dailininkės darbas – molinis arkliukas. Jį sukūrė, kai buvo septynerių, o tapyti, galima sakyti, pradėjo nuo pirmųjų piešimo pamokų vidurinėje mokykloje. Galimybės lankyti dailės mokyklos ar būrelio ji neturėjo, todėl mokėsi, kopijuodama gražias iliustracijas ar atvirutes, taip pat smėlio dėžėje kūrė sodelius, kiemelius, apkaišiodama gėlėmis, šakelėmis, augalais.

Kai paklausiau, kodėl Eurika Urbonavičiūtė pasirinko ne tapybos, o architektūros studijas dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji atsakė, kad architektūra – tikslusis mokslas, ir dar meniškas,  visų pirma, todėl. Įstoti pavyko dėl dviejų priežasčių: ji buvo medalininkė-moksliukė, tais laikais kažkiek stojamųjų balų pridėjo, o iš piešimo egzamino, nieko nelankiusi, gavo ketvertą. Tada ji ir pagalvojo, kad gerai, kad kažką sugeba. Tačiau po dviejų studijų metų, nors iš piešimo gaudavo gerus pažymius, suprato, kad... nemoka piešti ir „metė tą reikalą“. Vėl paėmė teptuką į rankas 2008-aisiais, po trejų metų jai buvo suteiktas tautodailininkės vardas, o 2015-aisiais Eurika Urbonavičiūtė tapo Prancūzijos meno asociacijos „Mondial Art Academia“ nare.

„Man norisi atitrūkti nuo visų reglamentų ir tapybos kanonų. Esu tautodailininkė, neturiu akademinio išsilavinimo, todėl galiu sau leisti nesilaikyti taisyklių. Na taip, aš žinau pagrindines, ir viskas, o kurdama galiu jų nepaisyti, nes man atleistina. Ir nebijau kritikos, kurios bijo mano bičiuliai, baigę Dailės akademiją.“ – juokdamasi pridūrė dailininkė.

Jos paveikslai paslaptingi, kaskart gali įžvelgti vis ką nors nauja susipynusiuose ornamentuose, simboliuose, spalvų ir šviesos žaisme. Juose gali pamatyti daug baltų simbolių – ir Svastiką, ir kitą ugnies ženklą su žalčiais, ir Saulės simbolį. „Mano darbuose jų daug yra. Aš daug ir spiralių, kriauklių piešiu. Noriu pasakyti, kad gamta yra tobula, kad aplinka yra tobula, ir mes – tos gamtos dalis, todėl taip pat esame tobuli. Mums daug kas atleidžiama, nes, ką padarysi, mes juk – gamta,“ – šypsojosi tapytoja.

Gamta menininkę nuolat „kviečia“ pokalbiams, nes ji kuria kraštovaizdžius, užsiima aplinkos apželdinimu. Eurika Urbonavičiūtė yra viena iš kūrybinės studijos „Sodo meno avilys“  įkūrėjų, organizuojančių kraštovaizdžio dizaino ir aplinkos apželdinimo pagrindų kursus du  kartus per metus, pavasarį ir rudenį. Užsiėmimai vyksta VU Kairėnų botanikos sode, kuriame atsiranda puiki galimybė pademonstruoti augalų derinimą gyvai.

Eurikai Urbonavičiūtė prisipažino esanti japoniško sodo šalininkė. Japoniškas gamtiškas stilius jai yra labai gražus, žavingas, tačiau japonų gamtos filosofiją reikia perprasti. Japonai „atsineša“ gamtą į savo kiemą – formuoja augalus, remdamiesi gamtos formomis, kurios yra aptakios, apvalios, vingiuotos. Jie dievina akmenis, ir mes, lietuviai, taip pat. Todėl kraštovaizdžio kūrėja mano, kad „tereikia išimti tradicinius japonų žibintus ir turėsime lietuvišką kraštovaizdį. Vienas prie vieno“. Didžiąją metų dalį Eurika Urbonavičiūtė skiria  kraštovaizdžių kūrimui, aplinkos apželdinimui pagal užsakymus, o paveikslus tapo savo malonumui, tik žiemą, nes, pasak dailininkės, tapyba nėra jos pragyvenimo šaltinis.

Pasirodo, tapybos darbams sugalvoti temą visai nesunku, nes idėjos kyla greitai, tačiau pats išpildymas trunka ilgai. Vienas iš Eurikos Urbonavičiūtės tapybos bruožų yra daugiasluoksniškumas – drobę dengia trimis ar keturiais sluoksniais, kiekvienas turi išdžiūti. Iš pradžių ji „užmeta“ piešinį ant drobės, sudėlioja proporcijas, kad būtų harmoninga kompozicija, o tada jau „laukia juodas darbas“. Aliejiniai dažai ilgai džiūna, kai kurios spalvos – po kelias savaites, todėl reikia laukti, kad vėl galėtų tapyti ant viršaus. Vieną darbą su visais džiovinimais dailininkė tapo apie mėnesį ir ilgiau.  

Eurikos Urbonavičiūtės paveikslams būdingos santūrios spalvos, juose vyrauja daugiausia trys spalvos ir keli tos pačios spalvos atspalviai. Jai gražiausios yra lietuviško kraštovaizdžio rudens ir žiemos spalvos, todėl, kad nėra margų. Pavasaris labai triukšmingas, nes sprogstantys lapai yra vaiskios žalios spalvos, o ta žalia – įvairių atspalvių. Tas pavasario margumynas yra sunkus, jį šiaip taip iškenčia. Vasarą jau geriau, visos žalios spalvos tampa vienodos, nebėra tiek jaunų ūglių, kurie visada ryškesni, o tada – jau ruduo. Tada ji tvarko savo sodą, turi laiko juo pasigrožėti.

Dailininkė pritarė, kad savo paveiksluose personifikuoja gamtos jėgas, tapo gamtos veidus: „Taip. Suteikiu dievybėms įsivaizduojamus žmogiškuosius pavidalus, daugiausia moterų. Nutapiau ir kelis vyrų portretus... Turiu dvi kates, kurias vadinu savo saugotojomis. Juodoji – mano mūza, modelis. Jos labai protingas smaragdinių akių žvilgsnis...“

Neįprasta, kad kiekvienas paveikslas turi ir pavadinimą, ir aprašą. Eurikos Urbonavičiūtės nuomone, būtent aprašas ir atsako į klausimą, ką ji norėjusi nutapyti. Jame perteikta visa esmė, kodas, o tada jau galima ir dar kitaip pažvelgti į tai, ką pavaizdavo. Nors tie keli sakiniai nėra atsitiktinis dalykas, vis tiek lieka daug erdvės kiekvieno vaizduotei ir interpretavimui. Pavyzdžiui, ji turi du saugotojus, tai paveikslai „Nebylus sargas“ ir „Saugotojas“. Juos galima interpretuoti dvejopai. Iš vienos pusės, kad mus saugo gamta, iš kitos – kad mes, būdami gamtos dalimi, turime saugoti savo artimus ir gamtą. Kiekvienas menininkės darbas išreiška pagarbą. Pagarbą kultūroms, gamtos reiškiniams, religijoms.

Savo kūrybą plačiajai visuomenei Eurika Urbonavičiūtė pristatė teminėse parodose „Pradžia“ (2015 m., pagrindiniame parodos paveiksle nutapė savo molinį arkliuką), „Femme“ (2017 m., atkreipė dėmesį į moteriškumą), „Šviesa“ (2020 m., mąstė apie šviesos poveikį jausmams), kurios vyko  mėgstamiausioje dailininkės  erdvėje – VU Kairėnų botanikos sode. Sukurti daug naujų paveikslų dėl sudėtingos daugiasluoksnės tapybos technikos prireikia ne vienerių metų, todėl visos parodos dailininkei svarbios ir kelia jaudulį, ypač tos, kuriose dvi mėgstamiausios stichijos – kraštovaizdis ir tapyba –  tampa viena visuma.


TRADICINIŲ AMATŲ MEISTRAS ALBINAS ŠILEIKA

Pažintis su tradicinių amatų meistru Albinu Šileika prasidėjo nuo prieverpsčių parodos, kuri buvo surengta Vilniuje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje. Atkreipiau dėmesį, kad kiekviena prieverpstė vis kitokia, tačiau visose dailiai ir kruopščiai išraižyti gražiausi ornamentai  darbuose jaučiama įgudusi akis ir ranka. Pasidarė smalsu, kas yra tas kantrus meistras ir kodėl jis drožinėja prieverpstes.

Jei tuo metu kas nors būtų paklausęs, ar žinai, kas yra prieverpstė, tiksliai atsakyti negalėčiau. Težinojau, kad ji yra verpimo ratelio sudedamoji dalis. Beje, jei to paties klaustų prieš šimtą metų, visos kaimo bobutės juoktųsi susiėmusios už pilvų ir užbadytų mane pirštais - kaip gali būti, kad šitoji nežino, kas yra prieverpstė!

Tada lietuvių moterys net nesapnavo, kad daugelis iš jų naudojamų daiktų buityje, taip pat ir verpimo rateliai, audimo staklės, išnyks ir taps vien tik muziejų eksponatais. Mūsų dienomis namuose niekas siūlų nebeverpia, verpimo ratelių neturi, o prieverpstė tėra išsaugotas, mus pasiekęs ypatingas ženklas iš tolimosios praeities...

1930 m. išleistoje studijoje apie liaudies meną Paulius Galaunė rašė, kad ornamentas yra „tautos gilios praeities tikėjimo, tikybos atspindys, tautą apsupančio pasaulio atvaizdavimas, tautos pažiūrų pasisakymas į pasaulį [...]; jeigu šiandien kai kurių mūsų liaudies mene vartojamų ornamentinių elementų mistinė bei simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta ir žmogus juos vartoja, galbūt, nesąmoningai, tiktai norėdamas padaryti daiktą gražesnį, tai vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi gilios praeities ir dabarties ryšiai.”

Filmuoti Albino Šileikos į Uteną nevažiavome  su tautodailininku bendravome nuotoliniu būdu, per Zoom‘ą, nes  šalyje jau buvo paskelbtas karantinas.

Pasirodo, Albinas Šileika yra Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnas, laisvalaikį skiriantis savo didžiajam pomėgiui – verpsčių, prieverpsčių, rankšluostinių drožybai. Jam teikia džiaugsmą jau vien tai,  kad jis gali savo tiesioginį darbą suderini ir su kūryba, ir su edukaciniais užsiėmimais bendruomenėse, ir su šeimyniniu gyvenimu. Vis tik didžiausia laimė Albinui Šileikai yra galimybė kurti.

Parodų, kuriose dalyvavo, taip pat apdovanojimų už pavyzdingą darbą policijoje ir kūrybinę veiklą sąrašai yra labai ilgi ir įspūdingi. 2020-aisiais savo kūrybinėje biografijoje tautodailininkas Albinas Šileika rašė, kad yra sukūręs apie 2000 vienetų prieverpsčių, 100 vienetų rankšluostinių.

Daug meistro darbų iškeliavo į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiniją, Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Indiją, Belgiją, Austriją, Portugaliją, Izraelį, Ukrainą, Latviją, Kanadą, Estiją, Švediją, Norvegiją, Ispaniją, Prancūziją, Graikiją, Italiją, Airiją, Kiprą, Kazachstaną, Turkiją, Gruziją, Islandiją... Drožinių taip pat yra įsigijusios kaimo turizmo sodybos, draugai ir pažįstami Lietuvoje.  

Pirmasis Albino Šileikos darbas buvo prieverpstė, kurią iki šiol tebeturi buvusios mokytojos Stasės Valatkienės dukra Vilija. „Pats mačiau, nes esu pakeliui užsukęs pas ją. Mane puikiai prisimena“,  santūriai šypsojosi meistras.

Albinas Šileika augo Jiezno internatinėje mokykloje (vaikų namuose), ten ir išmoko drožinėti: „Tuometinis mano stalystės mokytojas Juozas Mockevičius manė išmokė šio amato, nes jis tuomet buvo liaudies meistras, mokė mus vaikus ir skulptūrėles daryti, ir rankšluostines, verpstes-prieverpstes kurti. Nuo mokyklos laikų dalyvaudavome parodose, taip pristatydavome mokyklą. Tad mano autoritetas ir pirmasis amato mokytojas yra Juozas Mockevičius. Šiuo metu esu sertifikuotas Lietuvos tradicinių amatų meistras, Utenos tradicinių amatų centro „Svirnas“ narys.“ 

Tautodailininkui sunkiausia pradėti naują darbą, nes iš pradžių nežino, ar viskas pavyks taip, kaip sugalvojo. „Tačiau, kai jo imuosi, stengiuosi viską padaryti, kad pateikimas būtų kuo kokybiškesnis. Tada antras ir dar kitas (darbas) einasi kaip pateptas sviestu“,  šmaikštavo Albinas Šileika. 

Jam svarbi kiekviena nuomonė apie raižinius, jis visų išklauso, tačiau savosios nekeičia, kadangi gilinasi į ornamentų reikšmes ir žino, ką vaizduoja. Savo kūrinius aptaria ir su istorikais, etnologais ir kitais meistrais, dalinasi informacija, nes stengiasi išlaikyti tradicines proporcijas ir piešinio struktūrą. 

Albinas Šileika randa laiko mokymams: „Taip, mokau visus kam tik įdomi drožyba, nes noriu perduoti ir išsaugoti šią tradiciją.  Mokau visoje Lietuvoje, užsienyje. Man labai svarbu, kad tie, kurie mokosi, sugebėtų savarankiškai, be mano pagalbos, tęsti pamokas namuose, tobulintis.“


VYTINIŲ JUOSTŲ AUDĖJA VILIJA RATAUTIENĖ

Tradicinių amatų meistrė, vytinių juostų audėja, laisvoji mokytoja Vilija Ratautienė yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, senoviniu būdu audžianti vytines juostas ir jas pristatanti parodose, mokymuose, įvairiuose festivaliuose. 2009 m. audėjos vytinės juostos buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas. Vilija Ratautienė pripažįsta, kad yra įsimylėjusi savo amatą. Meistrė sako, kad „Jei galvosi apie materialinę naudą, ūpas austi greitai gali išgaruoti. Nuo seno tikima, kad audimas, mezgimas, narpliojimas, raizgymas yra tam tikras bendravimas su aukštesnėmis būtybėmis. Šis darbas veikia raminamai, prilygsta meditacijai.”

Viskas prasidėjo nuo vaikystės svajonės. Kai Vilija mokėsi antroje klasėje, sena teta Kudirkos Naumiestyje ją pamokė mezgimo virbalais pradmenų. Trečioje klasėje mergaitė numezgė savo meškučiui „kostiumėlį“ – kelnytes. liemenę, batukus. Šioje srityje autoritetais buvo darbų mokytojos Šulcienė, Rudokienė Kauno 6-oje vidurinėje mokykloje. Didžiausia Vilijos vaikystės svajonė tapti mergaičių darbų mokytoja išsipildė – 1976 m. ji įstojo ir po penkerių metų baigė VVPI Chemijos-buities kultūros specialybę.

Savarankiškai išmokusi vytinių juostų audimo, Vilija jau turi šešias mokines-audėjas, įstojusias į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, ir net dvi iš jų savo juostas sertifikavo kaip tautinio paveldo gaminį. Vilija pritaria, kad visus besidominčius moko vytinio audimo su dideliu noru: „Nuo 2014 m. keturis kartus gavau paramą iš ŽŪM, mokiau vytinio audimo Kauno istoriniame Perkūno name. Geriausia, kai grupės ne didesnės kaip dešimt žmonių. Iš pradžių vyksta individualus darbas, tada pereiname prie savarankško darbo ir įgūdžių tobulinimo. Pasibaigus mokymams, jeigu kyla klausimų, konsultuoju telefonu arba susitinkame.“

Paklausus, kas kūryboje teikia didžiausią džiaugsmą, Vilija šypsodamasi sako, kad jai labai patinka pats audimo procesas, kai juosta „auga“ ir, kai ją pabaigus „auginti“, ji „sukamba“ (ne visos juostos taip pavyksta).  Taip pat, dar jausmas, kai sulaukia susižavėjimo ir palaikymo, ir, suprantama, kai sulaukia užsakymų... „Niekada neieškojau lengvo kelio, todėl, ką bedaryčiau, džiaugiuosi įveikus sunkumus, – sako audėja. – Vis tik didžiausią vertę turi tie dalykai, į ką įdedi daugiausia pastangų, o sunku ar lengva, tai kiekvieno asmeninis vertybinis santykis.“ 

Tradicinių amatų meistro gyvenime daug laiko užima pasirengimas ir dalyvavimas parodose. Įprastai parodoms meistrė atrenka naujausius tų metų darbus, ir kuo skirtingesnius, iš jų stengiasi sudaryti kolekciją. Labiausiai  Vilijai patinka Vilniaus Kaziuko mugė, kurioje dalyvauja jau dešimti metai iš eilės ir kurioje sulaukia didžiausio pripažinimo, palaikymo, susižavėjimo. Kasmet prie jos prieina daug tų pačių žmonių pažiūrėti į naujas juostas, jomis pasigėrėti, paglostyti ar įsigyti. Vytinių juostų audėja labai vertina ir kitas – Hanza Kaunas ir Vilniaus Baltramiejaus – muges, folkloro festivalius „Skamba, skamba kankliai“, „Parbėg laivelis“ ir „Lauksnos“, vykstančius Klaipėdoje. Be abejonės, Vilijai svarbu dalyvauti ir „Dainų švenčių“ metu vykstančiose tautodailės parodose. 


TAPYTOJAS POVILAS DIRGĖLA

Tapytojas Povilas Dirgėla nustebo, kai paskambinome ir pasiteiravome, ar galėtume pasikalbėti apie kūrybą. Nustebo todėl, kad marinistikos žanras Lietuvoje ne itin aptariamas, „banalus kaip meilė“. Tačiau sutartu laiku susitikome. Jaukiuose ir gražiuose Povilo ir Vidutės (taip meiliai tapytojas vadina savo žmoną) namuose ir vieno kambario dirbtuvėje jūros daug. Ji banguoja įvairių dydžių paveiksluose, ant visų buto sienų. Iš tiesų, Povilo Dirgėlos tapytos jūros bangos su jokia kita nesupainiosi, ji apčiuopama, gyva. 

Povilas Dirgėla gimė Klaipėdoje, yra diplomuotas filologas. Tapyba susidomėjo nuo vailystės, mokėsi Dailės mokyklos vakariniame skyriuje. Parodose dalyvauja 37 metus, nuo 1983-ųjų. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1987-ųjų, Žemaitijos dailininkų sąjungos narys nuo 2005 metų. 

Šiuo metu parodose Povilas Dirgėla aktyviai nebedalyvauja, tačiau tapo daug. Tiesiog jis savo darbų nuotraukas įdeda į galeriją internete ir, kaip juokauja, „mūsų laikais tai yra pati geriausia ir lankomiausia paroda“. Kai pakviečia, visada turi naujų darbų, tada, be abejo, juos parodo. Šiuo metu jo jūrą „gyvai“ galima pamatyti LTS Žemaitijos skyriaus galerijoje „Marginiai“.  

Vienas įdomesnių konkursų, kuriame neseniai dalyvavo, buvo 2019 m. tarptautinė Jūrmalos bienalė. Norinčiųjų dalyvauti buvo daug, atrinko šimtą penkiasdešimt devynis dalyvius. Bienalėje Povilas Dirgėla laimėjo žiūrovų prizą. Jis labai nustebo, kai latviai atsiuntė tinkamo dydžio vintažinį dryžuotą maudymosi kostiumą. Šį prizą laiko ne įstiklintoje lentynėlėje su kitais apdovanojimais, o drabužių spintos lentynoje. Dar viena tapytojui svarbi tarptautinė paroda, kurioje dalyvavo šiais metais, vyko Vilniuje, Šiuolaikiniame meno centre, ir vadinosi „Galva, pilna minčių“. 

Povilas Dirgėla mėgsta dirbti naktį, kai aplinkui tylu ramu, kai niekas neblaško minčių. Nors ir dieną namiškiai, kai mato jį, palinkusį prie dažų ir molberto, netrukdo, nekalbina. Tiesa, žmona vis nori eiti prie jūros, tai kartais ir priprašo. Tačiau natūroje Povilas Dirgėla netapo. „Juk jūra nuolat juda, ji bloga pozuotoja, todėl ją tapau iš atminties,“ – šmaikštauja dailininkas. 

Didžiausią džiaugsmą Povilui Dirgėlai teikia pats darbo procesas, ieškojimai. Didžiausias įvertinimas buvo tada, kai sesuo pasakė, kad jo paveiksle vanduo atrodo šlapias. „Sunkiausia ir yra „padaryti“ paveiksle šlapią vandenį, dar vis mokausi,“ –mirkydamas teptuką dažuose sakė Povilas Dirgėla. – „Džiaugiuosi, kai tai pavyksta padaryti.“ 

Paveikslai, kuriuose tapytojas vaizduoja jūrą, pavadinimų neturi. Juos paprasčiausiai numeruoja. Paklausus, o ką daro, kai  jūrą tapyti pavargsta, atsakė, kad tada tapo... siurrealistinius paveikslus. Jų išskirtinis bruožas – viena pasikartojanti detalė. Ką juose bevaizduotų – ar nudžiūvusį medį, ar fortepijoną, ar violončelę, ar drugelį, visur ridenasi „kaip tikras“ stiklo rutuliukas, o kai kuriuose paveiksluose – net keli. 

„Prisipažinsiu, ilgai vargau, kol drobėje išgavau tikro stiklo rutuliuko įspūdį. Dabar stiklo faktūrą spalvomis perteikti lengva, ir stiklo rutuliukai man patinka,“ – linksmai atviravo Povilas Dirgėla. – „Turėjau iš ko mokytis. Prasidėjus rimtai tapybai ir iki šiol didžiausi autoritetai tebėra du – Salvadoras Dali (ispanų tapytojas siurrealistas) ir Edvardas Malinauskas (lietuvių tapytojas marinistas).“ 

Paklaustas, ar Povilas Dirgėla prisimena savo pirmąjį sukurtą tapybos darbą, ilgai negalvojęs atsakė, kad labai gerai prisimena, tada jam ką tik suėjo dvylika metų. Jo dėdė, lyg kažką nujausdamas, padovanojo guašo. Nupiešė jūrą. Nuo tada tapyba ir prasidėjo, nors iki to laiko labiau mėgdavo drožinėti. 

Kai vaikystėje eidavo prie jūros, kiti tik smagindavosi besimaudydami, o jį stebindavo ta erdvė, horizonto matymas, ta didžiulė nesutramdoma jėga… Ir dabar žiūri į jūrą ir jos jėgą su visa derama pagarba stichijai. Savo paveiksluose labai stengiasi neįžeisti jūros nemokšiškumu, nenuoširdumu ar prasta tapyba. Gal todėl jūra ir parodo jam savo gražiausias ir įdomiausias vietas, kurias bando užfiksuoti drobėje.


POPIERIAUS KARPINIŲ MEISTRĖ ELVITA ŠEPUTAITĖ

Tautodailininkė Elvita Šeputaite į susitikimą Klaipėdoje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje „Marginiai“, atvažiavo iš Skuodo. Atsivežė savo darbus, sudėtus dėžėje ant ratukų, ir stovus darbams pastatyti. Karpinius, įrėmintus ir įstiklintus, vieną po kito gražiai sudėliojo ir atsiduso: „Su karpiniais reikia elgtis atsargiai. Karpai mėnesius, o įplėšti gali per sekundę. Todėl juos įstiklinu, vaikams ir paskaitų mokomąją medžiagą laminuoju.“

Elvita Šeputaitė rengia edukacinius užsiėmimus apie karpinius, skaito pranešimus respublikinėse konferencijose, „Tautodailės metraščiui“ Nr. 39 parengė straipsnį „Iš praeities ateina ateitis“. Karpytoja pasakojo, kad dirbdama mokykloje pradinių klasių mokytoja, karpiniais sudomino savo mokinius. Su jais surengė ne vieną mokinių karpinių parodą. Mokinių karpiniais yra iliustruota visa jos seminarų medžiaga. Karpiniai buvo ne vien mokinių saviraiškos galimybė, bet ir būdas rasti priėjimą prie mokinio, sudominti mokymusi. Elvita Šeputaitė džiaugiasi, kad mokiniai karpymu užsiima ir namuose, laisvalaikiu, ne vien pamokose.

Paklausus, o kas Elvitą mokė karpymo, jis atsakė, kad yra savamokslė. Karpinių meno nesimokė nei studijų laikais, nei kokiame seminare. Tiesiog, kai vieną kartą pamatė karpiniais papuoštus stendus, jai kilo noras pačiai pabandyti. Tik po kelerių metų pradėjo ieškoti literatūros, domėtis karpinių motyvais liaudies mene ir t.t. Autoriteto, kuris turėtų įtaką jos darbams, neturi. Kartais pagalvoja, kad gal ir gerai, kad savarankiškai „išsikarpė savo kelią“. Taip susiformavo savitas stilius, o idėjų semiasi iš liaudies meno, gamtos, kelionių. Mėgsta karpyti asimetrinius karpinius. Karpiniams pavadinimų nerašo – palieka matymo ir mąstymo laisvę, žvelgiantiems į jos karpinį.

Elvita Šeputaitė įspūdingus karpinius kuria jau daugiau nei du dešimtmečius. „Aš labai savikritiška savo darbams. Darbus atrenku pagal tai, kokia parodos tema ar kokiai progai skirta paroda. Mano karpinių tematika įvairi: nuo tradicinių liaudiškų karpinių (popierinių užuolaidėlių) iki savitų kūrinių, vaizduojančių dekoratyvines abstrakčias kompozicijas. Kartais parodose pristatau ir liaudiškus, ir abstrakčius karpinių paveikslus“ – sako tautodailininkė.

Elvitai Šeputaitei kiekviena paroda ar šventė yra svarbi. Nuo 2003 m. rengia personalines karpinių parodas, dalyvauja respublikinėse parodose, parodose – konkursuose. Surengė daugiau nei 50 personalinių karpinių parodų. Karpiniai eksponuoti parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, jos karpiniais iliustruota ir poetės G. Daukantienės eilėraščių knyga „Rudenės laimės pėdsakais“. Kiti karpiniai publikuoti įvairiuose leidiniuose: „Tautodailės metraštis“, F. Marcinkas „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, „Vilnius – vartai į Žemaitiją 2012“, „100 karpinių Lietuvai“, „Iš Žiniuonės skrynios“, žurnaluose „Rankdarbiai“ ir „Moters savaitgalis“. Šiuo metu Elvitos Šeputaitės karpytos užuolaidėlės puošia Pilaitės malūną Vilniuje, 2017 m. puošė Amatų centro langus Palangoje, 2018–2019 m. parduotuvę „Suvenyrų pasaulis“ bei tautodailės saloną „Marginiai“ Klaipėdoje.

Paties pirmojo iškirpto karpinio nepamena, bet keletą karpinių iš karpymo pradžios ji turi išsaugojusi ir susidėjusi į segtuvėlį. Karpydama pirmuosius karpinius tikrai negalvojo, kad tai, laikui bėgant, ją taip „užkabins“. Tada (tai buvo 1996–1997 m.) tiesiog pabandė. Karpydavo, kai ateidavo įkvėpimas ir kai likdavo laiko nuo darbo mokykloje, mokslų. Kartais žirklučių ir pusę metų nepaimdavo. Dabar, kai nebedirba mokykloje, daugiau laiko skiria kūrybai. Tačiau tai nėra nuolatinė, kasdienė veikla, nes turi ateiti mintis ir įkvėpimas.

Elvita Šeputaitė bendrauja ir bendradarbiauja ne tik su popieriaus karpytojomis, bet ir įvairaus žanro tautodailininkais. Su karpytojomis dažniausiai aptaria parodas, asmeninę ir bendrą kūrybinę veiklą, naujausius karpinius. Ji mano, kad visada naudinga išgirsti menininkų profesionalų, menotyrininkų nuomonę, paremtą svariais argumentais. Taip pat jai smagu išgirsti parodų lankytojų ir kitų karpytojų nuomones. Kūryboje Elvitą Šeputaitę džiugina ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats procesas, kūrybos laisvė, galimybė išbandyti savo galimybes. Džiugina ir tai, kad kūryba suveda su bendraminčiais.

Į klausimą, kas svarbiau – ar tradicijos tęsimas, puoselėjimas ar kūrybinė saviraiška, dailiojo karpymo meistrė Elvita Šeputaitė atsakė: „Manau, kad viskas svarbu, nes kūrybinėje veikloje viskas susilieja. Karpydama liaudiškus karpinius siekiu išsaugoti ir puoselėti karpymo iš popieriaus tradicijas, liaudies meno simboliką, o įvairios abstrakčios kompozicijos suteikia kūrybos laisvę, padeda išreikšti emocijas, išgyvenimus.“  


Keramikas Eugenijus Paukštė



Tradicinių sodų rišėja Marija Liugienė 



Kalvis Ričardas Grekavičius


 

Peiliadirbys-ginklininkas Vykintas Motuza



Kapšadirbys Martynas Švedas


 

Audėjos Janina Blažukienė ir Edita (Blažukaitė) Šūmakarienė


 

 

Medžio skulptorius, kryždirbys Algimantas Sakalauskas 


 


DĖKOJAME, KAD DOMITĖS. SVETAINĖ KURIAMA. LAUKSIME SUGRĮŽTANT

 

Remia: Lietuvos kultūros taryba

Globoja: Lietuvos tautodailininkų sąjunga