ETNOSODAS.LT
/

Publikacijos, TV ir radijo laidos

 

AUDĖJOS JANINA BLAŽUKIENĖ IR EDITA BLAŽUKAITĖ-ŠŪMAKARIENĖ

Audimas Lietuvoje buvo vienas mėgstamiausių moterų darbų, o audimo meistriškumo paslaptys nuo seno perduodamos iš kartos į kartą. Įprastai liaudies dekoratyvinė tekstilė skirstoma į vienspalvius audinius (paklodes, užvalkalus, staltieses, rankšluosčius) ir spalvotus audinius (lovatieses, gūnias, kilimus, medžiagas drabužiams, juostas).

Vilkaviškyje gyvenančios auksarankės Janina Blažukienė ir jos dukra Edita šiais modernių technologijų laikais autentiškus spalvotus audinius – medžiagas sijonams, liemenėms, prijuostėms, rinktines juostas tradiciniams drabužiams  tebeaudžia rankiniu būdu.

Janina Blažukienė pradėjo „austi“ dar ankstyvoje vaikystėje ant mamos kelių, kuri jai buvo ir yra didžiausias autoritetas ir mokytoja. Neišsenkanti mamos energija, kūrybiškumas uždegė, įkvėpė išmokti kuo geriau austi. Nuo to laiko audimas taip „įaugo“ į kraują, kad  ponia Janina gali austi net žiūrėdama televizorių.

Kai nusistebėjau, ar nesuklysta skaičiuodama, ji tik smagiai nusijuokė: „Man jau penkiasdešimt devyneri. Kasdieną audžiu. Žinoma, pasitaiko sunkesnių raštų, tačiau daugybę jų audžiau ne po vieną kartą, moku mintinai.“ Jai pritarė ir dukra Edita, kuri klausė mūsų ir nesustodama audė plačią spalvingą juostą nedidelėmis nešiojamomis staklėmis, jas patogiai pasidėjusi ant kelių ir atrėmusi į grindis.

Tradiciškai Lietuvoje naudojami mediniai audimo įrankiai. Seniausiais laikais verpė sukant siūlus ant rankoje laikomo verpstuko. Ilgainiui, XIX a. I pusėje, verpstuką pakeitė ratelis – verpimo ir siūlų sukimo prietaisas.  Verpiamas linų, vilnų kuodelis buvo prismeigiamas smeigtuku ar pririšamas virvute prie verpimo ratelio lentelės – prieverpstės. Kaimuose ir miesteliuose vieni žmonės audimo stakles ir įrankius pasidarydavo patys, kiti prašydavo meistrų. Iki XX a. daugelis moterų tradicinius audimo įrankius paveldėdavo iš savo artimųjų.

„Ilgą laiką savo didžiųjų staklių neturėjau, dalindavomės su pussesere, – pasakojo ponia Janina, – neseniai įsigijome visai naujas stakles, už tai reikia padėkoti vyrui, pasirūpino mumis. Kai atsibus pamiegojusi anūkėlė, Edita galės parodyti, kaip audžiama tradicinėmis didžiosiomis staklėmis, specialiai suvėrėme nytis ir užmetėme metmenis.“

Editos pasiteiravau, kokia audimo proceso dalis jai mažiausiai patinka ar yra sudėtingiausia, kada vis tik prireikia  į pagalbą kviesti mamą. „Žinoma, kai veriu nytis ir metu siūlus. Tada reikia labai susikaupti ir atidžiai skaičiuoti. Mama viską padaro kaip žaibas, o aš viena užtrukčiau gerokai ilgiau, nors tą daryti moku. Be to, jei suklysčiau, vėl viską reikėtų kartoti ir skaičiuoti iš naujo“, – šypsojosi jaunoji audėja.

O poniai Janinai sunkumų beveik nekyla. Gal todėl, kad kiekvieną audinį pirmiau „audžia“ savo vaizduotėje, širdyje. Daug darbo reikalauja pasiruošimas, ypač sudėtingesniems audiniams. Kai miela, visko išmoksta, ir tam laiko negaila. Nors pati yra kilusi iš Radviliškio rajono, pirmasis jos darbas buvo suvalkietiška prijuostė, nes suvalkietiškos labai patiko. Ją nuaudė staklėmis, kurias atvežė draugė.

Tiesa, siūlų pačios audėjos neverpia, perka juos iš fabriko. Vilnonius. Nebent kartais specialiai užsako trūkstamos spalvos, tai priklauso nuo sumanymo ar poreikio. Į audėjas su prašymais nuausti gražiuosius raštuotus audinius kreipiasi įvairūs folkloro ansambliai iš visos Lietuvos, taip pat sutikti mugėse ir jų darbais susižavėję pavieniai žmonės, daug tautiečių iš užsienio.

Edita, kol šnekučiavome, audė naują rinktinę juostą, vis užmesdama akį į pavyzdį. „Moteris palėpėje surado savo mamos austą, beveik sudūlėjusią seną juostą ir paprašė tiksliai atkurti spalvas ir raštą, išausti lygiai tokią pačią naują. Atminimui. Tą dabar ir darau“, – paaiškino Edita. „Džiugu,  kai naujai atgimsta protėvių nešioti tautiniai drabužiai, tai sava, malonu prisiliesti“, – jai pritarė ponia Janina.

Audėja veda mokymus rinktinių juostų audimo tema. Jos nuomone, ypač imlūs yra vaikai. O štai ateityje ji ketina mokyti austi audinius tautiniams drabužiams jau su didesnėmis staklėmis. Ponia Janina gali mokyti ir individualiai, ir didesnes grupes. Abu būdai jai priimtini, reikalauja išradingumo, tik mokant individualiai, lengviau perteikti audimo proceso plonybes, užmegzti glaudesnį kūrybinį ryšį su besimokančiuoju. Jau išmokė austi dukrą, marčią, žento mamą... Joms puikiai sekasi, laimi konkursuose, yra pripažintos audėjos, sertifikuotos meistrės.

Janina Blažukienė dalyvavo III respublikiniame taikomosios dailės konkurse-parodoje „Iš Džiugo sakmių“ (2018 m.), kur galėjo tautinius motyvus interpretuoti prieduose prie tautinių drabužių. Taip pat – konkursinėse tautodailės parodose „Aukso vainikui“ laimėti. Su dukra Edita surengė ne vieną parodą Lietuvoje ir užsienyje. Atrinkdamos savo darbus parodoms, jos atsižvelgia į atkurtų iš muziejinių fondų audinių unikalumą, stengiasi pristatyti ir supažindinti su regioninių audinių įvairove, jų ypatumais.

Suprantama, atrinkdamos atsižvelgia ir į profesionalių tautodailininkų, liaudies meno tyrėjų ir muziejininkų nuomonę: „Tų, kurie toliau pažengę ar įžvelgia, atranda tai, kas dar tūno užmarštyje ir neišreikšta dabartyje.“

Savo kūrinius visų pirma audėjos aptaria su artimaisiais, savo aplinkoje. Paskui jau ir su kolegėmis, su kuriomis susitinka įvairiuose renginiuose, mugėse, seminaruose, muziejuose, kur gausu naujovių. Ir žinoma, su užsakovais. „Dar žavi, „veža“, praturtina televizijos laidos (ypač Jūsų laida), tarsi kalbėčiausi su jų herojais“ – netikėtai pamalonina savo pastebėjimu ponia Janina.

Audėjų patirtis, sukaupta per penkiolika metų, yra įvertinta garbingais apdovanojimais. Tačiau svarbiausia yra tai, kad joms pavyksta kūrybingai išreikšti save ir išlaikyti senąsias lietuvių audimo tradicijas, nes, kaip sakė ponia Janina, „abi siekiamybės persipynusios, yra tarsi du sparnai, kurie mus kelia“.

Ne veltui liaudies meno puoselėtojas, dailėtyrininkas Paulius Galaunė savo monografijoje „Lietuvių liaudies menas“ atkreipė dėmesį į tai, kad „Audinių raštuose, jų spalvų darnoje, lyg dainoje, išliko ir skamba įvairiausių amžių ir įvairiausių atgarsių buvusios kūrybiškos galios, tvirtai atsispyrusios prieš nepermaldaujamą, viską naikinantį laiką, aidai.“

Nijolė Jačėnienė

Grįžti į pradžią