ETNOSODAS.LT
/

Publikacijos, TV ir radijo laidos

 

KALVIS RIČARDAS GREKAVIČIUS (laida)

Kalvių kalviu tituluotas Ričardas Grekavičius mūsų filmavimo grupę pasitiko ant savo kalvės slenksčio Karmėlavoje. Pervėręs skvarbiu žvilgsniu, įleido į dirbtuvę ir stebėjo, kaip mes dairomės.

Iš išorės pastatas, kuriame įkurta dirbtuvė, atrodė nedidelis. Tačiau, įėję į vidų, pamatėme erdvią patalpą. Joje gulėjo įvairių storių ilgi metalų virbai. Šalia, kiek mažesnės patalpos centre, žiojėjo žaizdras, o netoliese stovėjo tradicinis kalvio priekalas ir jo modernioji pneumatinė versija, kabėjo tvarkingai surikiuoti įvairių formų plaktukai, kaltai, kūjai ir kiti kalvio darbui reikalingi įrankiai.

Iš pradžių pokalbis rišosi sunkiai. Mačiau akyse abejonę, ar verta atvirauti apie savo kūrybą su moteryte, kuri kažkodėl susidomėjo kalvyste. Tada papasakojau, kaip prieš metus Tėvo dienos proga lankėmės Mažeikiuose, Stankų kalvėje, kur susitikome su penktos kartos kalviu Algirdu ir jo sūnumis Mindaugu ir Martynu, tęsiančiais lietuvių senosios kalvystės tradicijas ir garsėjančiais savo išskirtine meistryste. Be to, šie metai yra Tautodailės metai, todėl važinėjame po Lietuvą – filmuojame ir savo laidose pristatome įvairių sričių liaudies meno kūrėjus. Paskui, pagaliau, įsikalbėjome.

Įvairūs metalai, jų tarpe ir spalvotieji, Lietuvoje buvo naudojami dar II tūkstantmetyje pr. m. e. Žymiai vėliau, nuo I m. e. tūkstantmečio, geležis dėl savo stangrumo, tvirtumo ir puikių plastikos savybių vis dažniau buvo pritakoma buityje. Kai kurios puošimo metalu tradicijos išliko iki mūsų dienų. Tačiau dabar kalta geležis naudojama daug plačiau. 

Mūsų laikais geležis ne tik kalama, plojama, tęsiama, bet ir įvairiai lankstoma, sukama, kniedijama, virinama. Šių dienų liaudies meninėje kalvystėje dauguma puošybos elementų pasižymi lietuvių liaudies menui būdingu raiškos savitumu – tęsiamos senos ir gilios kalvystės meno tradicijos, bet tuo pačiu ieškoma naujų, individualių raiškos būdų.

Atskirą dabartinės liaudies meninės kalvystės sritį sudaro vadinamosios dekoratyvinės „saulutės“. Saulučių kalimo etapą savo kūryboje „praėjo“ beveik kiekvienas dabartinis kalvis. Tradicinės saulutės, kadaise turėjusios glaudų ryšį su mažąja liaudies architektūra, septintajame dešimtmetyje šią reikšmę prarado. Jos tapo vien puošybiniais akcentais liaudies dailės parodose, muziejų ekspozicijose, butų interjeruose. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio saulutės vėl naudojamos memorialiniams paminklams, įkomponuojant į jas simbolines stilizuotas paukščių ir kitų gyvūnų, augalų formas.

Kai paprašėme parodyti darbus, Ričardas Grekavičius nusivedė į dar vieną dirbtuvių kambarėlį. Ant jo sienų kabojo dailios metalinės saulutės, apdovanojimai, pagarbioje vietoje gulėjo kalvių kalvio karūna. „Dabar mano eilė bus kalti karūną kitam kalvių kalviui, tokios taisyklės“, – pakomentavo jis, užsidėdamas sunkią karūną ant galvos.

Pasirodo, Lietuvos kalvių kalvio vardas vienam iš šalies kalvių suteikiamas kas trejus metus. Apdovanojimo tikslas – skatinti UNESCO globojamą Lietuvos kryždirbystę, kalvių kūrybiškumą, palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias senojo amato tradicijas, pagerbti talentingiausius meistrus.

Ričardas Grekavičius ne tik talentingas meistras, bet ir aktyvus vietos bendruomenės narys. Savo darbus jis pristato visoje Lietuvoje, rengia parodas muziejuose, kultūros ir švietimo įstaigose, bibliotekose, pasakoja apie kalvystės amatą miestų ir amatų šventėse, kūrybiniuose mokymuose.

Vartėme albumus su nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Ričardo Grekavičiaus kūriniai: gražios, meniškos metalinės tvorelės, laiptų turėklai, saulutės ir daugybė kitų darbų, iškeliavusių pas užsakovus. Kalvis prisiminė savo pirmąjį  darbą, kurį pagamino senokai – dar 1988 metais, tai buvo dekoratyvinis veidrodžio rėmas ir stalelis prie jo. „Esu savamokslis kalvis, mokiausi iš kolegų, su kuriais dirbau. Man didžiausias autoritetas yra šviesaus atminimo tautodailininkas, kalvių kalvis Vytautas Jarutis. Mokinių šiuo metu neturiu, o buvę jau dirba savarankiškai“, – nedaugžodžiavo Ričardas Grekavičius.

XX amžiaus pabaigoje kalvystė labai pasikeitė. Kalvėse naudojami elektra varomi sudėtingi metalo virinimo mechanizmai, pneumatiniai įrankiai. Iš vienos pusės, kalvio darbas palengvėjo, iš kitos pusės, atrodytų, jis prarado pirmapradę reikšmę.

Vis tik ne šiaip sau viename senovės baltų padavime pasakojama apie mitinį kalvį, nukalusį, įžiebusį ir į dangų įkėlusį Saulę. Visose šalyse kalviai buvo gerbiami žmonės, kai kuriose tautose net prilyginami burtininkams. Ir nenuostabu: juk tarsi iš nieko – iš geležies rūdos, purvino, pilko akmens gabalo – jie sugebėjo padaryti daug nuostabių daiktų.

Kaip kiekvienas įgudęs, brandus kalvis, Ričardas Grekavičius turi savo filosofiją: „Ugnį reikia mylėti. Aš neleidžiu čia mėtyti nuorūkų, nes ugnį reikia gerbti“. Įkurdamas žaizdrą, jis tęsė: „Kūrybinis procesas, kurio metu gimsta kūriniai – malonus, džiuginantis jausmas.“  O kiek patylėjęs dar pridūrė, kad lengva nebuvo ir nėra, nes šis amatas reikalauja nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo“.

Ričardas Grekavičius pripažįsta, kad  šiuo metu kalvystė Lietuvoje nyksta. Žmones labiau domina parodomosios programos su atrakcijomis, kad ir ugnies žiežirbų fejerverkai, tykštantys kalant įkaitintą metalą... Jaunimo tarpe vis mažiau atsiranda norinčių išbandyti, o vėliau imtis daug ištvermės, fizinės jėgos, metalo technologijų išmanymo ir kūrybiškumo reikalaujančio darbo.

Laikas bėga greitai. Ričardas Grekavičius jau piešia naujų darbų eskizus. Juos tikisi nukalti ir pristatyti savo laukiamiausiose – Pasaulio lietuvių dainų ir Mažeikių kalvystės, meno ir amatų – šventėse. Kaip gerai, pagalvojau, kad dar yra kalvių, kuriančių unikalius vienetinius rankų darbo dirbinius. Kol jie kurs ir džiugins savo darbais, tol gyvuos ir senoji lietuvių kalvystės tradicija.

Ričardas Grekavičius mums ne tik aprodė savo didingąją metalo karalystę – dirbtuvę, bet ir, nepaisydamas žaizdotos rankos, čia pat, per akimirką, meistriškai iškalė saulutės spindulį, kurio viršūnėje išlankstė metalo širdelę...

Nijolė Jačėnienė

Grįžti į pradžią