ETNOSODAS.LT
/

Publikacijos, TV ir radijo laidos

 

TRADICINIŲ AMATŲ MEISTRAS ALBINAS ŠILEIKA (laida)

Pažintis su tradicinių amatų meistru Albinu Šileika prasidėjo nuo prieverpsčių parodos, kuri buvo surengta Vilniuje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje. Atkreipiau dėmesį, kad kiekviena prieverpstė vis kitokia, tačiau visose dailiai ir kruopščiai išraižyti gražiausi ornamentai  darbuose jaučiama įgudusi akis ir ranka. Pasidarė smalsu, kas yra tas kantrus meistras ir kodėl jis drožinėja prieverpstes.

Jei tuo metu kas nors būtų paklausęs, ar žinai, kas yra prieverpstė, tiksliai atsakyti negalėčiau. Težinojau, kad ji yra verpimo ratelio sudedamoji dalis. Beje, jei to paties paklaustų prieš šimtą metų, visos kaimo bobutės juoktųsi susiėmusios už pilvų ir užbadytų mane pirštais  kaip gali būti, kad ji nežino, kas yra prieverpstė!

Tada lietuvių moterys net nesapnavo, kad daugelis iš jų naudojamų daiktų buityje, taip pat ir verpimo rateliai, audimo staklės, išnyks ir taps vien tik muziejų eksponatais. Mūsų dienomis namuose niekas siūlų nebeverpia, verpimo ratelių neturi, o prieverpstė tėra išsaugotas ir mus pasiekęs ypatingas ženklas iš tolimosios praeities...

1930 m. išleistoje studijoje apie liaudies meną Paulius Galaunė rašė, kad ornamentas yra „tautos gilios praeities tikėjimo, tikybos atspindys, tautą apsupančio pasaulio atvaizdavimas, tautos pažiūrų pasisakymas į pasaulį [...]; jeigu šiandien kai kurių mūsų liaudies mene vartojamų ornamentinių elementų mistinė bei simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta ir žmogus juos vartoja, galbūt, nesąmoningai, tiktai norėdamas padaryti daiktą gražesnį, tai vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi gilios praeities ir dabarties ryšiai.”

Filmuoti Albino Šileikos į Uteną nevažiavome  su tautodailininku bendravome nuotoliniu būdu, per Zoom‘ą, nes  šalyje jau buvo paskelbtas karantinas.

Albinas Šileika yra Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnas, laisvalaikį skiriantis savo didžiajam pomėgiui – verpsčių, prieverpsčių, rankšluostinių drožybai. Jam teikia džiaugsmą jau vien tai,  kad jis gali savo tiesioginį darbą suderini ir su kūryba, ir su edukaciniais užsiėmimais bendruomenėse, ir su šeimyniniu gyvenimu. Vis tik didžiausia laimė Albinui Šileikai yra galimybė kurti.

Parodų, kuriose dalyvavo, taip pat apdovanojimų už pavyzdingą darbą policijoje ir kūrybinę veiklą sąrašai yra labai ilgi ir įspūdingi. 2020-aisiais savo kūrybinėje biografijoje tautodailininkas Albinas Šileika rašo, kad jis yra sukūręs apie 2000 vienetų prieverpsčių, 100 vienetų rankšluostinių.

Daug meistro darbų iškeliavo į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiniją, Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Indiją, Belgiją, Austriją, Portugaliją, Izraelį, Ukrainą, Latviją, Kanadą, Estiją, Švediją, Norvegiją, Ispaniją, Prancūziją, Graikiją, Italiją, Airiją, Kiprą, Kazachstaną, Turkiją, Gruziją, Islandiją. Drožinių taip pat yra įsigijusios kaimo turizmo sodybos, draugai ir pažįstami Lietuvoje.  

Pirmasis Albino Šileikos darbas buvo prieverpstė, kurią iki šiol tebeturi buvusios mokytojos Stasės Valatkienės dukra Vilija. „Pats mačiau, nes esu pakeliui užsukęs pas ją. Mane puikiai prisimena“,  santūriai šypsojosi meistras.

Albinas Šileika augo Jiezno internatinėje mokykloje (vaikų namuose), ten ir išmoko drožinėti: „Tuometinis mano stalystės mokytojas Juozas Mockevičius manė išmokė šio amato, nes jis buvo liaudies meistras, mokė mus vaikus ir skulptūrėles daryti, ir rankšluostines, verpstes-prieverpstes kurti. Nuo mokyklos laikų dalyvaudavome parodose, taip pristatydavome mokyklą. Tad mano autoritetas ir pirmasis amato mokytojas yra Juozas Mockevičius. Šiuo metu esu sertifikuotas Lietuvos tradicinių amatų meistras, Utenos tradicinių amatų centro „Svirnas“ narys.“ 

Tautodailininkui sunkiausia pradėti naują darbą, nes iš pradžių nežino, ar viskas pavyks taip, kaip sugalvojo. „Tačiau, kai jo imuosi, stengiuosi viską padaryti, kad pateikimas būtų kuo kokybiškesnis. Tada antras ir dar kitas (darbas) einasi kaip pateptas sviestu“,  šmaikštavo Albinas Šileika. 

Jam svarbi kiekviena nuomonė apie raižinius, jis visų išklauso, tačiau savosios nekeičia, kadangi gilinasi į ornamentų reikšmes ir žino, ką vaizduoja. Savo kūrinius aptaria ir su istorikais, etnologais, ir su kitais meistrais, dalinasi informacija, nes stengiasi išlaikyti tradicines proporcijas bei piešinio struktūrą. 

Albinas Šileika randa laiko mokymams: „Taip, mokau visus, kam tik įdomi drožyba, nes noriu perduoti ir išsaugoti šią tradiciją.  Mokau visoje Lietuvoje, užsienyje. Man labai svarbu, kad tie, kurie mokosi, sugebėtų savarankiškai, be mano pagalbos, tęsti pamokas namuose, tobulintis.“

Nijolė Jačėnienė

Grįžti į pradžią