ETNOSODAS.LT
/

Publikacijos, TV ir radijo laidos

 

TRADICINIŲ SODŲ RIŠĖJA MARIJA LIUGIENĖ (laida)

Tautodailininkę Mariją Liugienę pažįstu labai seniai. Kaskart, prireikus patarimų lietuvių tradicinės kultūros klausimais – ar tai būtų susiję su Kalendorinių švenčių papročių aiškinimu, ar tradicinių puošybos dirbinių kūrimu, ar renginių pravedimu – drąsiai kreipiuosi į ją. Marija visuomet išklauso, pataria. Stebuklingas žmogus! Ji spinduliuoja meile savo kraštui ir žmonėms, kiekvienam atveria lietuvių liaudies kūrybos grožį ir gelmę. 

Arčiausiai Marijai prie širdies – šiaudiniai sodai. Pirmąjį savo sodą surišo maždaug prieš keturiasdešimt metų, jis dar tebekaba gimtinėje Mardasavo kaime (Varėnos r.). Tiesiog, kai pirmą kartą pamatė šiaudinius sodus Malvinos Česnulienės namelyje, suprato, kad jų nepaliks ramybėje (o gal jie nepaliks jos). Didžiausiais jos autoritetas – minėta Malvina, Marija Gaidienė iš Marcinkonių, Janina Pavliukevičienė iš Strunaičių (Švenčionių r.) ir kitos senosios rišėjos. 

Neatsitiktinai sakoma, kad „sodas yra auginamas“. Tai  parodo, kad rišėjams, įvairių javų šiaudelius suveriantiems ant siūlų, sodas yra tarsi gyvas. „Iš prigimties esu nekantri ir sunkiai susikaupianti, o bedirbant vis atsiranda naujų patirčių: perpranti šiaudų prigimtį, atrandi naujus siūlus, adatas, ėjimus, kad nereikėtų tuščiai vaikščioti... Man teikia džiaugsmą ramybės būsenoje auginti sodą – kurti harmoniją iš chaoso, klausant geros muzikos ar paskaitos“, – pasakojo tautodailininkė. 

Kokių tik sodų Marija neaugino, pačių įvairiausių formų ir dydžių. Vienas iš sūnų, architektas, specialiai sukonstravo ir verandoje įstatė didelius langus. Dabar ji gali auginti ir didesnius sodus, kuriuos pabaigusi be vargo perkelia ten, kur prireikia. Be to, pro didelius langus sklinda daugiau šviesos, ir tada gera rišti. Išbandžiusi skritulio, žvaigždės ir kitas įmantresnes sodų formas, Marija vis tik grįžo prie tradicinės, oktaedro, formos. Oktaedras – tai dvi piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir į apačią. 

Sodų rišimo tradicija atspindi senąją baltų pasaulėjautą. Vertikalioje sodo ašyje taip, kaip ir Gyvybės medyje, vaizduojami požemis, žemė, dangus arba praeitis, dabartis, ateitis. Horizontalioje ašyje – keturios pasaulio šalys. Skleidžiama tobulos formos energija harmonizuoja ir patį rišėją, ir aplinką, kurioje jis kaba.

Anksčiau visi lietuviai savo namuose kabino šiaudinį sodą virš stalo ar kūdikio lopšio. Taip pat nuo seno gyvuoja paprotys dovanoti vestuvinius sodus jaunavedžiams. Lietuvių etnologai vestuvių sodą sieja su nuotaka, o archajišką sodo išpirkimo paprotį lygina su pačios nuotakos išpirkimu ir perėjimu į vyro pusę. Buvo tikima, kad sodas apsaugo nuotaką svetimoje aplinkoje, o po juo vykstančios vestuvių apeigos tarsi pakartoja kosmoso kūrimo veiksmą.

Marija Liugienė bene pirmoji šalyje ėmėsi aktyviai gaivinti sodų rišimo tradiciją, kuri buvo visai beišnykstanti. Jos pastangomis kiekvienais metais pravedami praktiniai sodų rišimo užsiėmimai, organizuojamos tarptautinės konferencijos, parodos ir kiti renginiai, susiję su šios tautodailės srities sklaida.

Kasmet Vilniaus etninės kultūros centre, kuriame ji dirba nuo 1993-ųjų, vidutiniškai praveda po penkiolika užsiėmimų: „Lengviau ir paprasčiau dirbti su mažesnėmis grupėmis. Tačiau pasitaiko ir labai dėmesingos, žingeidžios didelės grupės. Labai džiugu matyt užsidegusius žmones, kurie, žinau, tikrai riš, net jei tas pirmas sodelis ir nepavyksta gerai.“

Marija Liugienė mokinių suskaičiuoja jau virš tūkstančio, bet ne visi jie riša. Didžiuojasi savo mokinėmis vilniete Rasa Ivanauskiene ir Lina Žaliauskiene iš Lazdijų rajono. Pastaroji dirba technologijų mokytoja, išmokė rišti daugybę savo mokinių ir pati nuolat dalyvauja parodose, o konkursuose laimi pirmąsias vietas.

Marija Liugienė bendrauja ir aptaria kūrinius su daugybe kolegų, daugiausia su Vida Sniečkuviene iš Vilkijos, Brone Griciene ir Marija Žibūdiene iš Šiaulių, Arvydu Baranausku ir Inga Ablingiene iš Vilniaus, Artūru Narkevičium iš Jonavos ir kitais. Vis tik jai labai svarbi vyro Henriko nuomonė: „Jis sako šviesiai tiesiai, jeigu sodas nepavykęs. O akį jau per tiek metų iš tiesų ištreniravo, nors ir yra inžinierius.“

Savo parodoms darbus atrenka nesunkiai, meistrei svarbu, kad sodas nesikartotų ir pačiai patiktų. Trys Marijos Liugienės darbai eksponuoti pirmoje Respublikinėje sodų parodoje „Sesė sodų sodina“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2013 m.). Ši paroda buvo jos sumanytas projektas, kurį finansavo Lietuvos kultūros fondas. Po metų dalyvavo liaudies meno parodoje Pasaulis – namuose“, vykusioje respublikinės Dainų šventės „Čia  mūsų namai“ metu, Taikomosios dailės muziejuje (2014 m.). Vėliau paroda keitė parodą: „Šiaudiniai stebuklai“ Alytaus kraštotyros muziejuje (2015 m.), Šiaudinių sodų paroda LR Seime (2015 m.), personalinės parodos Kauno tautinės kultūros centre (2016 m.), Klaipėdos etnokultūros centre (2017 m.), Gloggnitze (2018 m., rengta su Lietuvos ambasada Austrijoje), Dubline (2018 m., rengta su Lietuvos ambasada Airijoje).

Marijos Liugienės pastangomis įgyvendinti ir kiti reikšmingi, su sodų sklaida susiję, projektai: „Šventaragio sodai“, skirtas Lietuvos valstybės 100-mečiui (2018 m., finansavo LKT); sodų rišimo stovyklos, viena iš jų tarptautinė (2013 ir 2017 m.); tarptautinė konferencija „Sodų tyrimai ir sklaida“ (2015 m.); meninės dokumentikos filmas „Dangaus sodai“; knyga „Sodo rėda“ (trys leidimai 2012, 2016, 2020 m.); lavinamojo rinkinio „Mano pirmasis sodas“ sudarymas.

Sodų rišėja džiaugėsi, kad jos įdėtos pastangos rengiant medžiagą apie sodų rišimą pasiteisino, nes Lietuvos nacionalinis kultūros centras sodų rišimo tradiciją įtraukė į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą (2018 m.).

Nepavargstančioji sodų rišėja rengė ne vien savo, bet ir kitų autorių sodų parodas LR Seime, knygyne „Didysis Pegasas“, Lietuvos televizijoje, kino teatre „Skalvija“, VDU galerijoje „Verdenė“, Jelgavoje (Latvija), pradedančių sodų rišėjų parodą „Sodų virusas“ Trakų kultūros rūmuose, respublikinę parodą „Sodų sakmės“ Perkūno name Kaune. Šiuo metu rengia lietuviškų sodų parodą Kroatijoje.

Dar reikėtų paminėti daugybę interviu žiniasklaidai apie sodus, dalyvavimą daugelyje radijo ir televizijos laidų, straipsnių rašymą. „Vienu žodžiu, sodas man yra gyvenimo būdas“, – vardindama savo darbus šypsojosi Marija Liugienė.

Paklausus, o kas vis dėlto jai svarbiau: ar tradicijos tęsimas ir jos puoselėjimas, ar kūrybinė saviraiška, Marija Liugienė atsakė: „Tradicijos tęsimas jai labai svarbus, nes įdėjau nemažai pastangų, kad sodų rišimo tradicija Lietuvoje būtų tęsiama. Tačiau ji džiaugiasi ir naujomis, nematytomis-neregėtomis konstrukcijomis ar sprendimais – pavyzdžiui, Morta Tursė iš Anykščių kuria ir puošia Anykščius šviečiančiais sodais: „Puiku, kad pasaulyje mes esame nepralenkiami sodų ir rišėjų gausa ir įvairove. Kitąmet tikimės paruošti paraišką dėl sodų tradicijos įtraukimo į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.“

Tegaliu pridurti, kad Marijos Liugienės rišti sodai ne tik pasklidę visoje Lietuvoje, bet yra iškeliavę į Japoniją, Airiją, Tibetą, Vokietiją ir kitur. Galima drąsiai sakyti, kad Marija Liugienė yra mūsų visų „Sodų motė“. 

Nijolė Jačėnienė

Grįžti į pradžią